Ankstyvosiose stadijose scenos mašinos daugiausia buvo valdomos rankiniu būdu. Pavyzdžiui, senovės Graikijos teatrai naudojo *mechaninius* įtaisus objektams nuleisti, o senovės Romos scenose buvo naudojamos priekinės užuolaidos, kylančios iš apačios. Renesanso laikais italų menininkas Leonardo da Vinci sukūrė besisukančią sceną teatro spektakliams. Japonijoje Kabuki atlikėjas Namiki Gohei išrado ir panaudojo medinę besisukančią sceną. Čingų dinastijos laikais Kinijoje rūmų šokių scenose buvo naudojamos žmogaus{4}}varomos gervės, kurios valdė atlikėjų kėlimo ir nuleidimo sistemas.
Atėjus elektros amžiui, scenos mašinos palaipsniui perėjo prie elektra{0}}varomų sistemų. Kai elektra tapo plačiai naudojama, scenos mašinų projektavimas ir veikimo metodai iš esmės pasikeitė.
Pastaraisiais metais kompiuterinių technologijų ir skaitmeninių valdymo sistemų pažanga atvedė scenos mašinas į naują erą. Šiuolaikinės scenos mašinos dabar valdomos kompiuterinėmis programomis, todėl pasiekiamas aukštas automatizavimo ir intelekto laipsnis taikant tokias technologijas kaip PLC valdymas ir kelių variklių sinchronizavimas.